Ar patyrus žalą, visada ji yra atlyginama visa apimtimi?

Remiantis CK 6.251 straipsniu padaryti nuostoliai, kurie yra žalos piniginė išraiška, turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai specialūs įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Nuostata, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui privalu atlyginti visiškai, yra įtvirtinta ir CK 6.263 straipsnio 2 dalyje.

Visų pirma, norint, jog patirta žala būtų atlyginta visiškai, būtina tiksliai nusistatyti žalos dydį, kad nukentėjusiam asmeniui būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tikrųjų prarado dėl žalą padariusio asmens neteisėtų veiksmų. Anta, žalą patyręs asmuo privalo tiksliai įrodyti patirtos žalos dydį. Vadinasi, tinkamai nusistačius patirtos žalos dydį ir ją įrodžius, nukentėjęs asmuo yra grąžinamas į tokią turtinę padėtį, kokia būtų buvusi nepadarius žalos. Kitaip tariant, nukentėjusiam asmeniui yra atlyginama žala visi apimtimi.

Tačiau, būtina atkreipti dėmesį, jog visiško nuostolių atlyginimo prinpicas nėra absoliutus. CK 6.251 straipsnyje yra numatyta galimybė taikyti šio principo išimtį t. y. atsakomybės ribojimo atsakomybė. CK 6.251 straipsnio 2 dalis reglamentuoja atvejį, kai teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinį padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Iš šios nuostatos seka, jog teismas savo iniciatyva gali sumažinti patirtos žalos atlyginimo dydį.

Kita, visiško nuostolių atlyginimo principo išimtis yra numatyta CK 6.282 straipsnyje 3 dalyje. Joje nustatyta, jog teismas gali sumažinti atlygintos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Taigi, ši taisyklė yra išimtis iš bendrosios taisyklės, todėl ji gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais. Be to, teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį tik tuo atveju, kai žalą padariusio asmens veiksmuose nėra tyčios.

Taigi, norint, jog patirta žala būtų atlyginta visiškai reikia įrodyti patį žalos faktą ir žalos dydį, o iš žalą padariusio asmens turi būti priteisiama tiek, kiek realiai žalos buvo patirta t. y. negalima priteisti nei mažiau, nei daugiau. Tačiau įstatymas numato atvejus, kai patirtos žalos dydis gali būti sumažintas dėl kalto asmens sunkios turtinės padėties, sunkios sveikatos būklės ar kai veiksmuose nėra tyčios.